iDemokratija

Atviro seimo kodas nuo šiol yra atviras, kaip Google Code projektas. Norintys vystyti ar kurti naujus Seimo darbo analizės ir atvaizdavimo įrankius gali naudotis esamu kodu, skaitančiu nepritaikytus automatiniam apdorojimui Seimo HTML puslapius ir verčiančius juos į struktūrinius duomenis. Dabar yra padaryta:

• Seimo nariu komandiruotės.
• Seimo narių pareigos ir kita asmeninė informacija
• Seimo posėdžių statistika: dienotvarkės, balsavimas ir lankomumas
• Visų duomenų pateikimas (daromas) XML, JSON, RDF/OWL formatais
• Taip pat yra kelionių atvaizdavimo google žemėlapyje kodas.

Tikiuosi atsiras norinčių prisijungti prie tolimesnio šio projekto vystymo :) Kodas rašomas su Ruby ir Ruby on Rails, labiausiai reikalingos Screen scraping žinios. Taip pat būtų labai įdomu pradėti taikyti semantinių tinlų technologijas.

Partijų ir politikų poziciją ideologiniame spektre nusako jų nuomonės ir planai valstybės valdymo klausimais. Siūlomi socialinio draudimo, mokesčių ar ekonomikos problemų sprendimo būdai apibrėžia politiko poziciją kairės-dešinės perskyros atžvilgiu. Pritardamas arba atmesdamas vyriausybės siūlymus politikas tampa opozicijos arba pozicijos narys. Tokios dimensijos, kaip politologų naudojamos: kairė-dešinė, pozicija-opozicija ir politikų mėgstamos: sisteminės-nesisteminės partijos , valstybininkai-ne valstybininkai padeda rinkėjams orientuotis šalies politiniame gyvenime, o patiems politikams veiksmingiau įgyvendinti politiką formuojant atitinkamas koalicijas. Tačiau tai įmanoma tik suprantant politinių jėgų pasiskirstimą. Tam reikalingas valstybės politiką aprašantis žemėlapis, nurodantis vieno ar kito politiko poziciją kairės-dešinės ar kitų pasirinktų dimensijų atžvilgiu.

Tikslus tokio žemėlapio sudarymas, nurodantis politikų pozicijas politiniame spektre, yra nevisai paprastas uždavinys. Tam, kad nustatytum politiko santykį su vienu ar kitu klausimu ar programa tenka remtis subjektyviais duomenimis: partijų programomis, viešaisiais pasisakymais, ekspertų komentarais ir jų nuomonėmis. Visi, šiuos šaltinius atstovaujantys asmenys, nėra neutralūs politinio klausimo atžvilgiu ir yra suinteresuoti vienokiu ar kitokiu to klausimo sprendimu. Todėl šie vertinimai neišvengiamai yra įtakoti pasirinktos politinės pozicijos. Subjektyvaus požiūrio įtaką galima mažinti atliekant išsamias lyginamąsias studijas, lyginant ne tik atskirus politinius subjektus, bet ir pateikiamus jų vertinimus. T.y. neįmanoma pateikti objektyvaus partijos vertinimo neatliekant išsamios jos siūlomos programos palyginimo su kitomis šalies ar net panašiomis užsienio partijų programomis. Pačios tyrimo išvados savo ruožtu privalo būti lyginamos su kitų panašių tyrimų išvadomis. Tik atlikus tokio pobūdžio lyginamąją studija galima pretenduoti į bent patenkinamą objektyvumo lygmenį. Tačiau toks, kokybiniais metodais paremtas tyrimas reikalauja didelių, nevisiems prieinamų, resursų ir žinių, o laikas reikalingas tokiai studijai parengti kartais gali būti per ilgas, kad jo rezultatai būtų vis dar aktualūs.

Šalia subjektyvumo problemos, kokybinis metodas taip pat neužtikrina atitikimo tarp deklaruojamų politinių tikslų ir realių politinių veiksmų. Kokybinio metodo pirminiai šaltiniai yra orientuoti į ateitį. Vienokie ar kitokie politinių aktorių pažadai tam tikrais būdais spręsti visuomenės problemas ir didinti jos gerbūvį. Politinių pažadų ir vėlesnių partijų ar politikų veiksmų atitikimo vertinimas susiduria su tomis pačiomis subjektyvumo problemomis. Tačiau politinių veiksmų analizė gali būti atlikta kitokiais - kiekybiniais - metodais, leidžiančiais apriboti subjektyvios tyrėjo pozicijos įtaką analizės rezultatams. Šio metodo šaltiniai yra ne subjektyvios nuomonės, o fiksuoti praeities įvykiai - faktai.

Pagrindinė Seimo narių politinio veiksmo išraiška yra balsavimas dėl Seime svarstomų klausimų. Kiekvienas svarstomas klausimas atspindi aiškiai apibrėžtą politinę pozicija. Todėl Seimo narys ar narė balsuodami už arba prieš svarstomą klausimą tiksliai išreiškią savo politinę poziciją. Balsavimų visuma, tariant, kad per apibrėžtą laiką Seimas svarstė pakankamą kiekį įstatimų liečiančių visas pagrindines valstybės gyvavimo sferas, nusako Seimo narių individualias pozicijas politiniame žemėlapyje. Tokiame žemėlapyje Seimo nariai kurių balsavimai dažnai sutampa atsidurs vienoje grupėje, tuo tarpu jiems nepritariančios grupės bus nutolusios. Taip visi Seimo nariai pasiskirstys plokštumoje, išsidėstę tarp pagrindinių kairės-dešinės, pozicijos-opozicijos ašių. Politinį žemėlapį galima įsivaizduoti, pagal geografinio žemėlapio analogiją, kur Europos šiaurės rytuose yra Suomija, pietvakariuose Portugalija. Taip pat ir politiniame žemėlapyje, kairės-pozicijos kampe galima būtų matyti vienos partijos narius, dešinės-pozicijos kitos ir t.t.

Jau kelis metus yra vystomas iDemokratija projektas "Atviras Seimas", kurio tikslas yra pateikti Seimo svetainėje esančius duomenis, apie politikų balsavimą ir kitas veiklas, kiekybinei analizei patogiu būdu. Ateityje, pabaigus projektą, "Atviro Seimo" teikiami duomenys galėtų būti naudojami visų norinčių kurti Seimo darbą analizuojančias priemones. Tokios priemonės galėtų būti kuriamos nesirūpinant apie pirminės informacijos iš Seimo gavimu, o koncentruojantis ties politinės analizės idėja. Seimo politinio žemėlapio sudarymas, pagal jų balsavimo istorijas, buvo vienas iš seniai norėtų padaryti tokių duomenų panaudojimo pavyzdžių. Tomas Krilavičius su kolegomis sukūrę reikiamą metodiką tokio žemėlapio parengimui [1]. Paveikslas vaizduoja LR Seimo politinių frakcijų grupavimą parengta remiantis Tomo sukurta metodologija.

Didesnis žemėlapis

Žemėlapis leidžia daryti Seimo darbo ir politinių jėgų pasiskirstimo analizę. Keletas tokio žemėlapio skaitymo pavyzdžių. Matyti, kad Seimo narių balsavimų istorijos, sugrupuoja juos pagal priklausomybę frakcijoms [2]. Nors pačios frakcijų grupės nėra labai koncentruotos, tai galbūt rodo partinės drausmės stygių arba liberalų partijų požiūrį į frakcijos narių politines nuomones. Taip pat matyti pakankamai ryški perskyra tarp kairės ir dešinės partijų: viena grupę sudaro Tėvynės sąjunga ir įvairios Liberalų partijos, kitoje - priešingoje žemėlapio pusėje yra Darbo, Valstiečių ir Socialdemokratų partijos. Socialdemokratai yra centre arba dėl to, kad jų politika yra centristinė, arba dėl to, kad jie yra įtakingiausia Seimo frakcija ir visos kitos Seimo grupės išsidėsto aplink juos. Vertikali perskyra gali rodyti opozicijos ir pozicijos pasiskirstymą. Čia ryškiausias skirtumas tarp Socialdemokratų ir Liberaldemokratų. Pastarieji, galbūt prieštarauja bet kokiems vyriausybės siūlymams, taip tikėdamiesi atkreipti, nepatenkintų vyriausybės veikla, rinkėjų dėmesį.

Būtina pabrėžti, kad žemėlapis niekaip nenurodo pagal kokias perskyras pasiskirsto Seimo nariai. Tai yra ašims nesuteikiama jokia politinė prasmė. Kairės-dešinės, pozicijos-opozicijos ašis pasiskirstymui priskyriau aš, žemėlapis nepateikia jokios informacijos apie ašių reikšmes. Detalesnė analizė galbūt parodytų jog mano siūlomos perskyros yra neteisingos. Taip iš dalies vėl gyžtama prie subjektyvios pozicijos, tačiau jau turint kur kas daugiau duomenų leidžiančių pagrįsti arba atmesti pasirinktą interpretaciją.

Tai kol kas tik pirmieji šios metodikos taikymai Lietuvos politikos tyrimams. Taikant tokį metodą galima atsakyti į daugelį klausimų: kokios politinės dimensijos apibrėžia politinę sistemą, kaip keičiasi partijos elgesys jai esant ir neesant valdančiojoje daugumoje, ar keičiasi parlamentaro elgesys jam keičiant partijas, kaip keičiasi politiko elgesys jam tapus ministru. Įvedus įstatymų grupavimą pagal socialines, ekonomines ar kitas kryptis galima matyti politiko ar partijos pozicija atitinkamais klausimais ir palyginti ją su rinkiminiais pažadais. Žemėlapį lyginant su kitų šalių parlamentų atitinkamais žemėlapiais galima atsakyti į klausimą pagal kokią politinę sistemą gyvena Lietuvos respublika, nes Amerikos, ES, Lenkijos, Rusijos parlamentų žemėlapiai turi charakteringų savybių atspindinčių valdymo formą. Tačiau kiekybinis metodas neturi būti suprantamas kaip alternatyva kokybiniams tyrinėjimams. Abu šie metodai turi savų trūkumų, kuriuos galima bent iš dalies kompensuoti kartu atliekant kiekybiniais ir kokybiniais metodais paremtą tyrimą.

[1] Tyrime naudojamas matematinis modelis ir metodologija yra pateikti publikavimu Informatica žurnale: T.Krilavičius, A.Žilinskas, J.Žilinskas "On Structural Analysis of Parliamentarian Voting Data"

[2] Analizuojamas Seimo darbas nuo 2005-01-12 iki 2007-01-16

Seimui atmetus įstatymų pataisas, turėjusias leisti internetinį balsavimą, LiCS, viena iš entuziastingiausiai šį projektą rėmusių partijų, skelbia pareiškimą teigiantį neva Lietuva padarė didelį žingsnį atgal. Esą valstybė prarado galimybę modernizuoti savo politines institucijas bei atsisakė efektyvaus, LiCS nuomone, būdo skatinti piliečių dalyvavimą politikoje.

Vakarykštis "monolitinis" Seimo balsavimas prieš įstatymų pataisas, kuriomis siūlyta įteisinti elektroninį balsavimą, net nesutinkant su siūlymu šias pataisas grąžinti tobulinti, rodo, jog dauguma parlamento narių tik žodžiais "remia" žinių ekonomiką, e. valdžią ir kitas pažangą skatinančias iniciatyvas.

Visų pirmą, kaip ir dera reikalą turint su institucija, pasitikėjimas kuria visuomenėje vargu ar siekia dviženklį procentų skaičių, reikia būtinai tikrinti toje institucijoje dirbančių asmenų teiginius. "Monolitinis" balsavimas, turėtų reikšti vieningą, nepasižyminti didele opozicija balsavimą. Nekreipiant dėmesio į tai, kad taip suformuluodama kritiką, LiCS tuo pačiu teigia, kad jie yra tokia niekinga frakcija, kad jos opozicija nepajėgi suteikti daugialypiškumo tam, taip vadinamam "monolitui", o žiūrint į balsavimo duomenis panašu, kad LiCS šį žodį supranta labai savotiškai.

Iš 77 balsavusių Seimo narių už įstatymo atmetimą pasisakė 44, tuo tarpu internetinio balsavimo pageidavo 33 Seimo nariai. Kitaip, už - 57% prieš - 43%, įstatymo projektas atmestas 14% balsų persvara. Reikia tikrai liberaliai žiūrėti į skaičius, kad galėtum išdrįsti tvirtinti, kad įvyko "Vakarykštis 'monolitinis' Seimo balsavimas".

Nediskutuojant apie "žinių ekonomiką" ir "kitas pažangą skatinančias iniciatyvas", kurių žlugdymu LiCS kaltina Seimą, yra taip pat teigiama, kad internetinio balsavimo atsisakymas yra ir smūgis e-valdžios vystymui Lietuvoje. LiCS, šioje vietoje, reiktų bent pačiame paprasčiausiame lygyje pabandyti pastudijuoti valstybės veiklos principus ir politinę teoriją, bent jau tam, kad savo mintis galėtų reikšti sąvokomis turinčiomis įprastesnę reikšmę. Tik, kaip ir "monolito" atveju, žodžius naudojant, kaip patinka ar kaip leidžia pradinis išsilavinimas, galima bandyti gretinti valdžios ir rinkimų institucijas. LiCS turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vykdomoji ir atstovaujamoji, įstatymus leidžianti, valdžios demokratinėse valstybėse yra atskirtos. Vykdomosios valdžios rūpestis yra užtikrinti: sklandų ir, ką itin pabrėžia liberalioji politinė mintis, apie kurią LiCS matyt mažai težino, piliečiams minimaliai trukdantį valstybės institucijų funkcionavimą. Tuo tikslu daugelis pasaulio valstybių kuria e-valdžios projektus, turėsiančius palengvinti piliečio ir valdžios santykius. Tačiau rinkimai atlieka visiškai kitokią funkcija, jų metu piliečiai laikinai suteikia atstovavimo ir valdymo teisę vienoms ar kitoms politinėms organizacijoms. Valdžia, nei e-, nei b-, nei oh- šiame procese negali dalyvauti, nebent šneka eina apie įvairias putinlendo tipo valstybes.

LiCS frakcijos narys Vytautas Bogušis piktinasi: "Toks 'retrogradiškas' balsavimas parodo, kad Seimas tebėra įstrigęs XX a. stereotipų gniaužtuose". Paliekant 'retrogradiškumo' temą kitam kartui, Vytautui norėčiau priminti, kad jo taip vadinami "stereotipų gniaužtai" išties yra net ne XXa., o XIXa. Žinant, kad LiCS frakcijos Seime politinės teorijos supratimas yra apgailėtinas, nestebina ir atitinkamos srities istorijos žinios. Slaptas balsavimas, ką politikas vadina "stereotipu", buvo pradėtas naudoti Australijoje 1856 metais, kaip vienintelis efektyvus būdas išvengti balsų papirkinėjimo. Iki XIXa. pabaigos dauguma demokratinių valstybių buvo šio "stereotipo gniaužtuose".

Beveik kiekvienas LiCS pranešimo sakinys yra pažymėtas panašios politinės "išminties", kadangi mano tikslas nėra parašyti politinės teorijos įvadą (o vertėtų, kažką panašaus į tą geltonų knygų seriją "for dummies" pvz "Democracy for dummies"), užteks ir šių pastabų.

Atviras Seimas - nauja, senesnio Seimo narių veiklą analizuojančio puslapio, versija. Ne visa informacija, teikiama senajame puslapyje yra atnaujinta, kol kas tik Seimo narių kelionių žemėlapiai. Tačiau informacija apie keliones yra pateikiama išsamiau, palyginus su senuoju variantu, leidžiant matyti pasirinkto Seimo nario ar narės pamėgtus kelionių maršrutus bei matyti kitą statistiką. Komandiruočių žemėlapį būtų galima papildyti laikotarpio: vasara, žiema, metai pasirinkimo galimybėmis arba rodyti pasirinktos Seimo frakcijos komandiruotes. Analizės galimybių yra daug. Todėl tolimesnis Atviro Seimo vystymas bus labiau koncentruotas ne į informacijos atvaizdavimo priemonių kūrimą, bet į Seimo veiklos duomenų patekimą atviru formatu, leidžiančiu lengvai kurti kitus Seimo darbo analizės projektus.

Visi valstybės duomenys turėtų būti teikiami vadovaujantis tokiais principais (iš Open Government Data Principles):

1. Visa vieša informacija turi būti prieinama.
2. Turi būti teikiami pirminiai, niekaip neapdoroti ir neapibendrinti, duomenys.
3. Informacija turi būti teikiama kaip galima greičiau, užtikrinant jos aktualumą.
4. Duomenys turi būti prieinami kaip galima platesniam naudotojų ratui, niekaip neribojant panaudojimo galimybių.
5. Visi duomenys turi būti prieinami automatiniam apdorojimui (talpinti informaciją www svetainėse nepakanka).
6. Informacijos pateikimas turi būti ne diskriminacinis (pvz, negali būti registravimosi reikalavimų).
7. Negali būti naudojami vieno subjekto kontroliuojami duomenų formatai (pvz, MS Word dokumentai)
8. Valstybės informacija negali būti licencijuojama.

Atviras Seimas, žinoma negali nei teikti visų valstybės duomenų, nei turimus duomenis teikti vadovaujantis visais šiais principus. Šis projektas yra pavyzdys kuria linkme turėtų būti vystomi LR e-valdžios projektai. Tie duomenys, kurie bus surenkami Atvirame Seime, bus teikiami forma, leidžiančią automatinį apdorojimą, niekaip neapribojant jų prieinamumo ir nesinaudojant vieno subjekto kontroliuojamais formatais.

"Didinant politinį aktyvumą tai turės lemiamos įtakos" - Seimo Pirmininkas Viktoras Munitanas, Žinių radijo laidoje "Pozicija". Sakydamas "tai" jis turi mintyje dažnai rengiamus referendumus, kur piliečiai galėtų reikšti savo nuomonę įvairiais valstybės valdymo klausimais. Trumpame sakinyje, vieną iš aukščiausiu Lietuvos Respublikos valstybės pareigybių užimantis žmogus, daro keletą, jei ne klaidų, tai bent jau neapgalvotų, prielaidų.

Pirma, neretai politikai skelbiasi besirūpinantys pilietinio aktyvumo skatinimu. Tačiau retai, jei iš vis, yra įvardinama kodėl "mažo aktyvumo" problemą (tariant, kad tokia ištikro yra) reikia spręsti kažką keičiant visuomenėje. Gal reikėtų pradėti nuo LR Seimo Pirmininko ir kitų jo 140 kolegų, "politiškumo" didinimo? Nes, antra, perspektyva rinkimuose balsuoti už žmones manančius, kad "tai turės lemiamos įtakos" neatrodo patraukli ar net prasminga. Šiuo atveju "tai" gali būti bet kas. Esmė yra tame, kad iš Seimo nario, galima būtų tikėtis kiek sudėtingesnio mastymo, nei tikėjimo jog kažkoks vienas "tai" gali turėti "lemiamos įtakos" socialiniams procesams. Trečia, ir svarbiausia, dažnas referendumų organizavimas reiškia atstovaujamosios demokratijos silpninimą, parlamento svarbos mažinimą ir galų gale populistinės visuomenės, kur mažumų teisės yra, geriausiu atveju smarkiai apribotos, susikūrimo (wikipedia apie referendumų kritiką).

Jei Lietuvoje bus įteisintos, žmogaus teisę į slaptą balsavimą pažeidžiančios, rinkimų įstatymo pataisos, leidžiančios internetinį balsavimą, tada tokių Muntiano "idėjų" įgyvendinimo galimybės atrodys realios. Tačiau tai reikš, kad Lietuvos Respublika bus dar mažiau panaši į parlamentinės demokratijos valstybę. Referendumai ir e-balsavimas yra efektyvus būdas paversti, jau ir dabar silpną parlamentą, į visiškai nereikšmingą instituciją, kur be jokių diskusijų tvirtinami Vyriausybės parengti įstatymų projektai. Naivu tikėtis, kad tokioje situacijoje, dominuojant vykdomajai valdžiai, referendumai įgalins visuomenę efektyviai dalyvauti valstybės valdyme.

Prieš kelias dienas rašiau apie statistinių ‘rekordų’ siekimą JK parlamente . Delfije šiandien staripsnis apie rekordus LR Seime. Edvardas Žakaris yra vienas iš Seimo produktyvumo lyderių, pateikęs daugiausią, net 249 siūlymų teisės aktų projektams. Keli paskutiniai Žakaitčio siūlomi pakeitimai:

• kaime (miesteliuose) gyvenantiems bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio mokymo įstaigų ir neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniams, šių mokyklų
• asmenys nuo 65 iki 80 metų asmenys iki 80 metų, sukakę senatvės pensijos amžių.
• papildomo ugdymo neformaliojo švietimo įstaigų moksleiviams mokiniams
• Šis statutas įsigalioja nuo priėmimo 2008 m. gruodžio 1 d.
• ... , mokytojams ir gydytojams sveikatos priežiūros įstaigų specialistams

Vyrauja įvairus kalbos pataisymai, pasikartojimų pašalinimai ir panašiai. Pakeitimai tikrai reikalaujantis, kaip sako Delfije Žakaitis “pasidomėti sritimis, su kuriomis susijęs mano darbas Seime”.

Todėl Seimo darbo analizė, vien tik statistiniais metodais, negali daug pasakyti apie darbo kokybę, bent jau, jei statistika pateikiama tik vienu aspektu. Šiuo atveju aktyvumo statistika būtų labiau informatyvi, jei būtų rodoma kiek Seimo narių teikia siūlymą. Kaip aktyvumas, rengiant įstatymų pakeitimų siūlymus, atitinka kitus rodiklius: balsavimą, pasisakymus posėdžių metu ir t.t. Taip pat pačio Seimo ruošiamos ataskaitos turėtų būti labiau informatyvios, galbūt pakeitimo siūlymas turėtu turėti tipą: “kalbos tikslinimas”, “esminiai pakeitimai” ir panašiai.

Įvairūs Seimo narių veiklos rezultatai matuojami iDemokratijoje lyg ir turėtu turėti tik teigiamas pasekmes. Tačiau tokia prielaida remiasi pernelyg optimistišku požiūriu į žmones ir neatsižvelgia į jų sugebėjimus išnaudoti bet kokią sistemą savo naudai.

TheyWorkForYou yra puslapis kuriame galima matyti JK parlamento narių veiklos analizę. Viena iš projekto pasekmių yra parlamento narių lenktynės, kas atsidurs analizės rezultatų "viršuje", kaip dažniausiai pasisakęs, daugiausiai klausimų uždavęs parlamentaras. Svarstymų metu uždavinėjami nesibaigiantys klausimai "O kodėl, o kam", įsiterpiama į diskusija pasakyti kelis žodžius ir panašiai. Užduodami beprasmiai klausimai, tam kad tapti "žingeidžiausiu" parlamentaru. Straipsnis apie tai iš TimesOnline The MPs who can't stop talking

Tam tikra prasme tai nuoroda į tai, kad įprastinė politikos "darymo" forma ir politiko elgesys, nebesutampatis su naujomis pilietiškumo formomis, tampa groteskiškas ir komiškas.