iDemokratija

Kakistokratija - valstybės valdymo forma, kai valdžia yra sutelkta pačių nekompetentingiausių ir neprincipingiausių piliečių rankose.

Graikų kilmės žodis išvestas iš kakos (blogas) ir kratein (valdyti).

"Didinant politinį aktyvumą tai turės lemiamos įtakos" - Seimo Pirmininkas Viktoras Munitanas, Žinių radijo laidoje "Pozicija". Sakydamas "tai" jis turi mintyje dažnai rengiamus referendumus, kur piliečiai galėtų reikšti savo nuomonę įvairiais valstybės valdymo klausimais. Trumpame sakinyje, vieną iš aukščiausiu Lietuvos Respublikos valstybės pareigybių užimantis žmogus, daro keletą, jei ne klaidų, tai bent jau neapgalvotų, prielaidų.

Pirma, neretai politikai skelbiasi besirūpinantys pilietinio aktyvumo skatinimu. Tačiau retai, jei iš vis, yra įvardinama kodėl "mažo aktyvumo" problemą (tariant, kad tokia ištikro yra) reikia spręsti kažką keičiant visuomenėje. Gal reikėtų pradėti nuo LR Seimo Pirmininko ir kitų jo 140 kolegų, "politiškumo" didinimo? Nes, antra, perspektyva rinkimuose balsuoti už žmones manančius, kad "tai turės lemiamos įtakos" neatrodo patraukli ar net prasminga. Šiuo atveju "tai" gali būti bet kas. Esmė yra tame, kad iš Seimo nario, galima būtų tikėtis kiek sudėtingesnio mastymo, nei tikėjimo jog kažkoks vienas "tai" gali turėti "lemiamos įtakos" socialiniams procesams. Trečia, ir svarbiausia, dažnas referendumų organizavimas reiškia atstovaujamosios demokratijos silpninimą, parlamento svarbos mažinimą ir galų gale populistinės visuomenės, kur mažumų teisės yra, geriausiu atveju smarkiai apribotos, susikūrimo (wikipedia apie referendumų kritiką).

Jei Lietuvoje bus įteisintos, žmogaus teisę į slaptą balsavimą pažeidžiančios, rinkimų įstatymo pataisos, leidžiančios internetinį balsavimą, tada tokių Muntiano "idėjų" įgyvendinimo galimybės atrodys realios. Tačiau tai reikš, kad Lietuvos Respublika bus dar mažiau panaši į parlamentinės demokratijos valstybę. Referendumai ir e-balsavimas yra efektyvus būdas paversti, jau ir dabar silpną parlamentą, į visiškai nereikšmingą instituciją, kur be jokių diskusijų tvirtinami Vyriausybės parengti įstatymų projektai. Naivu tikėtis, kad tokioje situacijoje, dominuojant vykdomajai valdžiai, referendumai įgalins visuomenę efektyviai dalyvauti valstybės valdyme.

geras demokratijos testas iš http://www.noliberties.com/basics_protest.htm

"The world should apply what Natan Sharansky calls the "town square test": if a person cannot walk into the middle of the town square and express his or her views without fear of arrest, imprisonment, or physical harm, then that person is living in a fear society, not a free society. We cannot rest until every person living in a "fear society" has finally won their freedom." Condoleeza Rice

Tarkim internetinis balsavimas yra saugus. Bankai užtikrina 100% saugumą, kažkokiu tai būdu garantuojamas balsavimo privatumas ir anonimiškumas. Ir žinoma taip pat tarkim, kad internetinio balsavimo šalininkų didžioji teorija aiškinanti mažėjantį piliečių dalyvavimą rinkimuose, tuo kad yra per sudėtinga ar sunku balsuoti, yra teisinga. Tai yra priimu i-balsuotojų prielaidas, įsivaizduoju kad jos yra teisingos. Tada vistiek tikėčiausi, kad i-balsuotojai turėtų kokią nors nuomonę dar bent jau dviem klausimais:

"Lengvi" balsai

Jei žmogus yra toks užsiėmęs reikalais, kad neturi laiko sekmadienį valandą pasivaikščioti iki balsavimo vietos, tai kiek jis laiko skiria rinkiminių programų analizei? Tam, kad balsas būtų motyvuotas rinkėjas turėtu bent jau truputi susivokti, kuo skiriasi konservatorių siūloma programa nuo liberalų. Aišku rasti 3 skirtumus LT partijų programose galbūt yra praktiškai neįmanomas uždavinys. Tačiau vistiek balsavimo teisė reiškia pareigą balsuoti atsakingai. Paskaityti laikraščius ar pažiūrėti vieną kitą politinę laidą turėtu būti lyg ir būtina.

Taigi gyžtant prie užsiėmusio rinkėjo, neturinčio laiko nukeliauti iki balsavimo vietos, bet pasiryžusio balsuoti nuo savo "sofkutės". Už ką jis balsuos? Ar galima tikėtis kad jis rytoj prisimins už ką balsavo? Ir kodėl? Kaip tokie "lengvi" balsai įtakos rezultatus? Iš žmogus balavusio dėl savo politinių įsitikinimų, kuriam atstumas iki balsadėžės nėra kliūtis , bent jau galima tikėtis pilietinės išrinktųjų kontrolės, ko aš galiu tikėtis iš rinkėjo kuris greičiausiai net neprisimins už ką balsavo?

Nevienodos balsavimo sąlygos

Kiek procentų Lietuvos gyventojų turinčių rinkimo teisę turi galimybę ir gali naudotis internetu? Neturiu statistikos, bet tarkim ~35% ir, galbūt klystu, bet manau kad dauguma gyvena miestuose ir turi šiokį tokį išsilavinimą. Tai reiškia, kad įvedus i-balsavimą dalyvavimas politiniame procese palengvinamas vienai socialinei grupei taip didinant jos įtaką politiniams sprendimams. Kaip i-balsuotojai užtikrins, kad visi Lietuvos piliečiai turi vienodas galimybes atiduoti savo balsą?

Todėl aš iš internetinio balsavimo šalininkų tikėčiausi ne vien tik diskusijos apie technologijas saugios jos ar ne, bet ir fundamentalesnių atsakymų: kaip jų siūloma technologija padės gerinti demokratijos kokybę ir kaip tai leis užtikrinti lygias teises visiems piliečiams.

Atrodo, greitai Lietuvoje vykstančiuose rinkimuose bus galima balsuoti internetu. Esant tokiai galimybei rinkėjui nereiktų eiti į balsavimui skirtą vietą, ji/s savo balsą galėtų atiduoti būdamas bet kur, ten kur yra interneto ryšys.

Remiančių tokią idėją yra daug ir įvairių:

• Daugiau nei 13 000 LR piliečių
• LR prezidentas
• LR Seimas
• Ir t.t.

Paaiškinimai kodėl mums reiktų galimybės balsuoti internetu pas visus yra panašūs:

1. Padidinti dalyvaujančių rinkimuose skaičių: palengvinant balsavimą, skatinant balsuoti siūlant naujas balsavimo formas
2. Rinkimų efektyvumas: kaštų mažinimas, balsų skaičiavimo palengvinimas
3. Informacinių technologijų plėtra šalyje ir rinkimų modernizavimas

Tačiau, kaip balsavimas internetu padės spręsti šias problemas ar ką išvis bendro ši technologija turi su išvardintomis problemomis e-balsavimo šalininkai per daug neaiškina, o jų pateikiami argumentai paremti nepagrįstomis prielaidomis:

Rinkėjų aktyvumas

E-balsavimo šalininkai teigia, kad dalyvavimo rinkimuose mažėjimas yra susijęs su esamo balsavimo sudėtingumu ar nemodernumu. Tačiau argumentų ar statistikos paremiančios šį teiginį nėra (galbūt aš nerandu). Internetinio balsavimo šalininkai turėtų paaiškinti, kodėl dalyvavimo rinkimuose mažėjimas yra nesusijęs su pačios politinės sistemos problemomis, vienodomis partijų programomis, geriausiu atveju ne itin protingais politikais.

Esama rinkimų sistema, stabdo pokyčių galimybę. Tarkim aš gal būt kada nors ir balsuočiau, norėdamas kad partija X gautu daugumą Seime, bet aš nebalsuosiu nes tik teoriškai galiu įtakoti kurie partijos nariai pateks į Seimą, nes partijos nariams esantiems sąrašo viršuje vietos garantuotos.

Balsavimas internetu tokios situacijos tikrai nepakeis. Turi būti keičiama politinė sistema duodanti rinkėjui galimybę įtakoti valstybę, tada galima tikėtis ir didesnio piliečių aktyvumo.

Rinkimų efektyvumas

Teigiama, kad įvedus e-balsavimą bus galima sutaupyti pinigų, o rezultatus galima gauti žymiai greičiau. Vėlgi kur įrodymai, kad e-balsavimas bus pigesnis, kad sistemos palaikymas ir tobulinimas kainuos mažiau. Seimo dokumentuose pateikiama kaina ~2.5 milijono litų. Juokingiausia eilute 1500lt "sistemos priežiūrai, auditui bei visuomenės švietimui". Bet net ir 2.5m litų, iš kur šita suma kas ją suskaičiavo, kaip suskaičiavo? Itariu kad šitą skaičių sugalvojo pekeliunas. Taip pat, kaip taisyklė IT projektai kainuoja N kartų daugiau nei kad būna planuota. Galų gale taupyti vienos iš pagrindinių demokratinių institucijų sąskaita yra neatsakinga, žymiai protingiau būtų sutaupyti iš visokių plūgų tampimo.

Kuo netenkina dabartinis rinkimų rezultatų pateikimo greitis, taip pat sunku suprasti. Juk beveik tikslūs rezultatai jau žinomi rinkimų naktį. Ką pakeis galimybė rezultatus žinoti iškart po balsavimo vietų uždarymo?

Informacinių technologijų plėtra

Apie ką čia šnekama sunku suprasti. Pirma, atrodo maišoma priežastis su pasekme. Ar Estijoje Skype pagamintas dėl to kad jie turi e-balsavimą ar e-balsavimą turi dėl to kad turi Skype? Be to ar investicijų į modernias technologijas pritraukimo kelias yra demokratinių institucijų kaitaliojimas ar investicijoms patrauklių įstatimų ir sąlygų kūrimas?

---

Internetinis balsavimas sunkai užtikrina balsavimo saugumą ir rinkimų skaidrumą. Potencialus tokios reformos privalumai abejotini ir neatsveria galimų problemų (tiksliau pavojų). Todėl internetinis balsavimas neturėtų būti naudojamas. Piliečių dalyvavimas valstybės valdyme turi būti skatinamas ne rinkimų technologijos kaitaliojimais, o politinės sistemos reforma įgalinančia žmones įtakoti ir keisti valstybės politiką.

Įdomu kiek pasirašytu peticiją prieš e-balsavimą? Arba ar bus partija pasisakanti prieš visa tą e-populizmą?

---

Nuorodos apie e-balsavimą:

Statistika apie e-balsavimo įtaką rinkėjų aktyvumui

"Rinkėjai yra tinginiai" - gal nevisai teisingas požiuris

Balsavimas paštu taip pat nepatikimas

DPI e-balsavimo studija

Argumentai prieš e-balsavimą

Dar argumentų prieš

Tęsiant seniau pradėta šiokią tokią Seimo svarstomų klausimų pavadinimų analizę bei kiek pataisius anksčiau minėtas problemas (žodžių galūnių interpretavimas) taip pat papildžius analizę Vyriausybės darbotvarkės temomis, gaunami rezultatai rodantis, kad Seime dauguma svarstomų klausimų susiję su jų komisijomis. Tuo tarpu vyriausybė dažniausiai svarsto kažin tai ką apie turtą.

Darbotvarkių ir klausimų pavadinimai analizuoti nuo 2005.01.01 iki dabar. Žodžiai kurie kartojasi < 20 kartų nerodomi, taip pat ignoruojami nereikšminiai žodžiai (žr. žemiau)

LRS

LRV

Analizuojant tekstus "nereikšminiai" žodžiai buvo ignoruojami: kreipiniai, jungtukai, skaičiai, taip pat tokie "techniniai" žodžiai kaip: respublikos, Lietuvos, projektas, seimo, pakeitimo, darbotvarkė, valstybė, nutarimo, straipsnis, papildymo, patvirtinimo. Ignoruojamų žodžių sąrašas turėtų būti kruopščiau sudaromas arba jo reiktų atsisakyti visai.
Įdomu tai, kad Vyriausybės darbotvarkių adresai yra potencialiai žymiai atviresni automatiniam apdorojimui, nei Seimo. Pvz. vyriausybės 2006.05.17 darbotvarkė pasiekiama per http://www.lrv.lt/darbotvarkes/2006/0517.doc T.y. nėra jokių parametrų, nesuprantamų kodu ir kitokių "gudrybių". Žinant datą galima lengvai sugeneruoti adresą. Net jos nežinant galima lengvai perrinkti visas nustatyto periodo datas ir gauti visus posėdžius (taip buvo padaryta šiuo atveju). Toks duomenų pateikimo būdas suteikia žymiai daugiau įvairių galimybių. Aišku, tai kad darbotvarkės yra MS Word formatu yra šioks toks nesusipratimas.
Google News Cloud puslapis yra gera iliustracija kur link būtų galima tobulinti Lietuvos politinių "organų" darbo temų pavadinimų analizę. Kitos problemos ir idėjos apie tai yra senesniame įraše

Gana keista prezidento reakcija į žmonių pastangas apginti savo teises V.Adamkus ramina profesines sąjungas

Po to, jau analogiška reakcija iš Viešosios tvarkos ir bendrųjų reikalų departamento. Šiek tiek primena TSRS. Ir šiaip labai nemalonus jausmas, kai tokie dalykai vyksta.

Proporcingo atstovavimo sistema rinkimuose į Seimą reiškia, jog balsų skaičius, atiduotas už vieną ar kitą politinę jėgą, tiesiogiai transformuojasi į vietas Seime. T.y., jei partija ABC gauna 85% rinkėjų balsų, tai ta partija turi 85 vietas 100 vietų Parlamente. Tačiau rinkėjų balsų vertimas vietomis atstovaujamoje institucijoje nėra toks tiesinis: kiekviena proporcingo atstovavimo sistema yra iš dalies neproporcinga.

Neproporcingumui matuoti gali būti naudojami įvairūs metodai. Čia pateiksiu porą populiaresnių neproporcingumo indeksų: Gallagher ir Loosemore-Hanby, daliniam LRS įvertinimui. Daliniam, nes rinkimai į LRS yra mišrūs: pusė Seimo narių renkama vienmandatėse, kita - daugiamandatėse apygardose. VRK svetainėje galima greitai ir lengvai gauti balsavimo rezultatus daugiamandatėse apygardose. Todėl, norint tik išbandyti metodą, neproporcingumo indeksai paskaičiuoti pusei Seimo, išrinkto pagal partijų sąrašus.

Įvertinus tris rinkimus į LRS (skaičiai žemiau, o visos detalės prisegtame Excel faile), matyti, kad pats neproporcingiausias parlamentas buvo 1996 m., kai konservatoriai turėjo absoliučią daugumą - 33 vietas (vėlgi čia kalbama tik apie pusę Parlamento, t.y. ne 141 vietą bet 70). Nors konservatoriai gavo tik 28% rinkėjų balsų, jie transformavosi į 47% vietų Seime. Neproporcingumo koeficientas mažėja, kai nėra vienos partijos, gavusios daugumą rinkėjų balsų. 2004 metų, proporcingiausiame Seime, rinkėjų balsai pirmoms trims partijoms pasiskirstė: 28%, 21%, 14% , tuo tarpu 1996 m. Seime: 30%, 10%, 10%.

1996 metų Seime konservatorių partijai atitekęs neproporcingai didelis vietų skaičius galbūt gali paaiškinti ir jų visišką žlugimą sekančiuose rinkimuose. Konservatorių politinis kapitalas (rinkėjų prasme) tebuvo 28%, tuo tarpu jie gavo 47% vietų. Taip susidaro 19% skirtumas elektorato, kuris visiškai nesirinko konservatorių kaip politinės jėgos, juos atstovaujančios Seime. Tie 19% procentų atsispindėjo gausioje konservatorių valdymo kritikoje.

Reiktų atlikti panašų tyrimą su, tarkim, Lenkijos Seimais. Tada būtų galima šią hipotezę pavystyti toliau.

Dar kartą - tai tinka tik pusei Seimo. Įtraukus vienmandates apygardas, indeksai gali ženkliai pasikeisti.

---

• Loosemore-Hanby: 1996 - 33,5%; 2000 - 23,4%; 2004 - 9,1%
• Gallagher: 1996 - 15,2%; 2000 - 10,5%; 2004 - 4,4%

---

Rinkimai į LRS: Partija - Rinkėjų balsai / Vietos Seime

1996

• TSLK - 29,80% / 47,14%
• LKDP - 9,91% / 15,71%
• LDDP - 9,52% / 14,29%
• LCS - 8,24% / 12,86%
• LSDP - 6,60% / 10,00%

2000

• SDK - 31,08% / 40.00%
• NS - 19,64% / 25.71%
• LLS - 17,25% / 22.86%
• TSLK - 8,62% / 11.43%

2004

• DP - 28,44% / 31,43%
• SD+NS - 20,56% / 22,86%
• TS+ - 14,75% / 15,71%
• LDP - 11,36% / 12,86%
• LCS - 9,19% / 10,00%
• VNDPS - 6,60% / 7,14%

Visi skaičiai ir skaičiavimai

Štai, kaip turėtų elgtis politiškai sąmoningi studentai (BBC, gazeta.ru), kai pažeidžiamos jų teisės. Gal knygas ir įvairius prietaisus gadinti ir negražu, bet kai kurios institucijos reaguoja tik į darbus, o ne į žodžius.

Žinoma, Lietuvoje studentai retkarčiais šiek tiek išsijudina, bet būtų neblogai, jei visa tai vyktų šiek tiek dažniau ir "stipriau": kad seimas ir vyriausybė žinotų ir prisibijotų paliesti jaunų žmonių teises -- pramoninkai turi savo lobistus, kodėl negali studentai?

Jyllands-Posten išspausdintos karikatūros kiek netikėtai tapo ginčų ir susirėmimų dėl žodžio laisvės centru. Nemažai nuomonių yra panašios į Vytauto Rubavičiaus:

Nejau dėl tokios laisvės verta aukoti tarptautinį stabilumą ir statyti į pavojų ne tik ekonominius daugelio Vakarų šalių interesus, bet ir vakariečių gyvybes, ypač karo rajonuose? ... Vakarų šalių žurnalistų išdėstytas žodžio laisvės supratimas suvoktinas kaip atsakomybės už savo žodžius nejaučiančio aikštingo, savo išskirtinumo akinamo vaiko įgeidis.

Omni

Lyg ir teigiant, jog tai buvo neatsakinga, neapgalvota ar, kaip Vytautas Lansbergis Bernardinuose pareiškė, jog idėja karikatūroms gimė "mąstant atitinkama kūno vieta". Taip teigiama, jog šnekant ką nors apie dalykus, susijusius su Islamu, reiktų taikyti savi-cenzūrą. Mat Musulmonai nepajėgūs suprasti ir ignoruoti nevykusių juokelių, negali suprasti, kada šaipomasi iš radikalų ir kada iš religinių simbolių. Vakaruose, anot šių autorių, mes turėtume suteikti papildomas – neįžeidinėjimo teises - Islamą išpažįstantiems asmenims. Tai yra diskriminacija. Pozityvi, bet tai nieko nekeičia.

Išoriškai (tiksliau emocionaliai) stipresni argumentai, nukreipti prieš karikatūras, yra Europietiški draudimai šaipytis iš Holokausto. Jei žodžio laisvė taikoma Mohametui, tai kodėl tai neveikia Holokaustui? Bet ar čia lyginami nors kiek panašūs dalykai? Ar karikatūros šaipėsi, tarkim, iš 30 000 žuvusių Irakiečių?!?

Todėl aš už žodžio laisvę, reiškiančią, jog aš galiu įžeidinėti kada noriu ir ką noriu. Už laisvę žodžio, išmąstyto "atitinkama kūno vieta" ar bet kuria kita vieta. Už žodžį, neįpareigotą saugoti "tarptautinį stabilumą". Bet už žodį, kurį kiekvienas betkada ir visur gali užginčyti ir apšaukti nesąmone ar kvailyste.

Kitaip:

Apie tą patį, bet nuostabiai taikliai

Karikatūros iš Arabiško pasaulio

Apie konfliktą